Autorius Julius Kanarskas

Kretinga – sena pajūrio žemių vietovė, kurioje žmonės gyveno jau akmens amžiuje. 1253 metais Livonijos ordino dokumentuose pirmąkart paminėta Kretingos pilis, nuo 1566 metų žinomas Kretingos kaimas ir dvaras, o nuo 1609 metų – Karolštato arba Kretingos miestas (Karolstad alias Kretynga).

Dvaro savininko, žymaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus rūpesčiu Kretingos kaimas 1602-1607 metais tapo miesteliu, svarbiu užsienio prekybos su Prūsija centru. Jame jau buvo turgavietė, kaimo kapinėse stovėjo medinė katalikų bažnyčia, kurią globojo vienuoliai bernardinai (pranciškonai observantai).

Siekdamas pagyvinti prekybinį ir ūkinį Kretingos valsčiaus gyvenimą, šalia Kretingos dvaro ir miestelio, kitame Akmenos upės krante Jonas Karolis Chodkevičius įkūrė miestą, kurį pavadino savo vardu Karolštatu (vokiškai Karolstadt – Karolio miestas). Mieste apsigyventi panorusiems piliečiams 1609 metų sausio 23 dieną išdavė privilegiją, suteikiančią Magdeburgo teises ir įvairias verslo lengvatas. Šalia miesto 1605-1617 metais pastatė bernardinų vienuolyno ir bažnyčios pastatų ansamblį.

Įkurdindamas Karolštato miestą, Jonas Karolis Chodkevičius siekė priartinti Lietuvos pajūrio regioną prie europietiškos Vakarų civilizacijos laimėjimų, išmokyti žemdirbius žemaičius amatų ir prekybos verslo paslapčių, paspartinti ūkio raidą ir pažangą, formuoti naujas visuomenės bendravimo tradicijas, pagrįstas savivalda.

Siekdamas kuo daugiau miestiečių sudominti prekyba ir amatais, miesto piliečiams fundatorius suteikė teisę rinktis valdžios ir teismo pareigūnus, laisvai verstis prekyba, amatais, žemdirbyste ir žvejyba. Jie 20-čiai metų buvo atleisti nuo prievolių dvarui ir 30-čiai metų – nuo muito mokesčio valstybei.

Karolštato miesto piliečių rankose atsidūrė užsienio prekybos monopolis. Vadovaujantis 1607 metų prekių sankrovos teise, per Kretingą prekes į užsienį galėjo išvežti tik miesto piliečiai. Jiems leista nevaržomai prekiauti su Gdansku, Karaliaučiumi, Klaipėda ir kitais Prūsijos miestais. Iš svetur atvykusiems pirkliams leidžiama buvo prekiauti tik su Karolštato piliečiais. Šią taisyklę jiems pažeidus, pirklių prekės buvo konfiskuojamos ir perduodamos miesto iždui.
Miesto piliečiais galėjo tapti tik katalikai ir protestantai. Katalikai turėjo teisę statytis mieste naujas bažnyčias ir vienuolynus, o protestantams tuo tarpu buvo uždrausta turėti savo bažnyčias ir kunigus. Mieste apsigyventi Jonas Karolis Chodkevičius griežtai uždraudė žydams ir musulmonams. Jie galėjo čia pasirodyti tik turgaus ir prekymečių dienomis.

Miestą planavo matininkai Adomas Dirma, Jonas Mališevskis, Motiejus Gaiževskis, Adomas Škliarskis. Pagal jų projektą buvo išmatuota didžiulė kvadratinė turgaus aikštė, gyvenamieji miesto kvartalai, kurie buvo suskirstyti į sklypus, ir nutiestos gatvės.

XVII-XVIII amžiais mieste stovėjo mediniai, šiaudiniais stogais, be kaminų, vienaukščiai, 1-2 kambarių su virtuve gyvenamieji namai, kurių patalpas šildė ir puošė dekoratyvinės plokščiųjų koklių ir mažiau puošnios puodyninių koklių krosnys.

Turgaus aikštės viduryje bendromis miesto lėšomis iškilo mūrinė rotušė su renesansinio stiliaus bokštu. Joje buvo įrengtos patalpos magistratui, prekių sandėliai, kalėjimas, patalpos kontrolinėms svarstyklėms, svorio, saiko ir ilgio matų etalonams saugoti. Bokšte kabojo varpas, kuriuo buvo leidžiama skambinti mušant valandas, kviečiant miestiečius į turgų, susirinkimus ir teismą, pranešant apie gaisrą ir kitas nelaimes. Turgavietė ir gatvės buvo grindžiamos akmenimis.

Jono Karolio Chodkevičiaus fundacija miesto pakraštyje, netoli bažnyčios, magistratas pastatė ir išlaikė prieglaudą "ligoniams, pavargėliams ir luošiems žmonėms, kurie neturi iš ko pragyventi bei dėl skurdo ir įvairių ligų vien tik iš išmaldų verčiasi”. Jai grafas paskyrė valaką žemės bei dalį kasmetinių dvaro pajamų.

Fundatoriaus paliepimu magistratas privalėjo atidaryti mokyklą, kurios mokytojas turėjo būti katalikas, mokėti lotynų kalbą ir mokyti vaikus "gerų mokslų, pamaldumo Dievui ir gerų papročių, kad būtų naudos ir parama Respublikai”.

Karolštatą valdė miesto taryba – magistratas, kuriam vadovavo vaitas. Magistratas rūpinosi miesto tvarkymu, skirstė sklypus, rinko mokesčius, palaikė viešąją tvarką, teisė ir baudė nusižengusius piliečius. Savo darbe jis vadovavosi Magdeburgo ir Saksonijos teise ir dvaro savininko patvirtintais miesto valdymo nuostatais.

Vaitą skyrė dvaro savininkas. Magistratą sudarė ne mažiau kaip 13 pareigūnų: burmistras, suolininkai, tarėjai, raštininkas. Pagal privilegiją, juos kiekvienų metų pirmąjį pirmadienį bendrame susirinkime dalyvaujant vaitui turėjo išsirinkti miesto piliečiai, o tvirtino dvaro savininkas arba valdytojas. Vadovaujantis Saksonijos teise, jie iškilmingai visų akivaizdoje prisiekdavo sąžiningai atlikti patikėtas pareigas. Raštininkas privalėjo turėti juridinį išsilavinimą.

Miestiečius teisė ir jų ginčus sprendė magistrato teismas, susidedantis iš vaito ir burmistro teismų. Vaitas su 8 suolininkais sprendė baudžiamąsias bylas ir turėjo teisę nusikaltėlius bausti net mirties bausme, o burmistras su 2 tarėjais nagrinėjo civilines bylas. Labai svarbios ir sudėtingos bylos buvo nagrinėjamos pirmadieniais bendrame magistrato posėdyje. Vaito teismo nutarimas buvo neapskundžiamas, o burmistro teismo nutarimą galima buvo apskųsti dvarui.

Magistratas posėdžiavo rotušėje. Visų posėdžių protokolus rašydavo raštininkas. Po tekstu jis pasirašydavo ir duodavo dokumentą antspauduoti vaitui. Patvirtintus dokumentus šaukliai paskelbdavo turgaus aikštėje. Čia būdavo vykdomos ir bausmės už padarytus nusikaltimus.
1611 metais Karolštate jau gyveno 57 šeimos.

Jonui Karoliui Chodkevičiui mirus, jo valdas 1621 metais paveldėjo vienintelė duktė Ona Scholastika, kuri savo turtus užrašė vyrui, LDK maršalkai Jonui Stanislovui Sapiegai. Tokiu būdu Kretinga tapo didžiulių Sapiegų giminės valdų dalimi.

XVII amžiuje Kretinga pateko į žemėlapius.

1690 metais mieste stovėjo jau 133 namai. Daugybę miestiečių gyvybių nusinešė 1709-1711 metų maras, po kurio Karolštatas smarkiai ištuštėjo.

Kazimiero Jono Sapiegos dukrai Kristinai 1745 metais ištekėjus už LDK pataurininko Kazimiero Adrijano Masalskio, kraičiui ji gavo Kretingos valdą. Taip Kretinga tapo kunigaikščių Masalskių nuosavybe. Jų laikais miestas išsigydė karų ir maro metais patirtas žaizdas. 1749 metais Kretingos miestas (Kretynga) pirmąkart pažymėtas LDK žemėlapyje. 1752 metais jame buvo 63 katalikų namai.

1756 metais dvarą iš sūnaus nupirko LDK lauko etmonas ir Vilniaus kaštelionas Mykolas Juozapas Masalskis, po kurio mirties Kretinga atiteko kitam sūnui, Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui.

Vyskupo I. J. Masalskio nurodymu 1771 metais buvo parengtas išsamus Kretingos grafystės inventorius (saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve, f. SA, b. 19548). Pagal jį Karolštato mieste buvo turgaus aikštė ir 9 gatvės, prie kurių stovėjo rotušė, 1 mūrinis ir 139 mediniai namai, 2 smuklės. Prie miesto glaudėsi bernardinų vienuolyno pastatų ansamblis ir Akmenos upės saloje prie užtvankos įsikūręs Naujamiestis. Jį apie XVIII amžiaus vidurį įkūrė žydai, kuriems tebebuvo draudžiama gyventi pačiame mieste. 1765 metais čia gyveno 92 žmonės, o 1771 metais buvo turgavietė ir 14 namų, kuriuose gyveno 13 žydų ir 1 vokiečių šeimos.

Turgaus aikštės ir Gargždų (dabar – Kęstučio) gatvės kampe stovėjo mūrinis dviejų aukštų užvažiuojamųjų namų pastatas, kuriame apsistodavo pirkliai ir kiti miesto svečiai.
Dauguma Karolštato gyventojų tebebuvo žemdirbiai. 1789 metais iš 144 mieste užregistruotų kiemų, 106 savininkai už miesto turėjo ariamos žemės, ganyklų ir pievų. Amatais vertėsi daugiausia atvykėliai vokiečiai. Prekyboje dominavo žydai. Jie taip pat nuomavo dvaro smukles ir malūnus valsčiaus kaimuose.

Buityje miestiečiai naudojo vietinių amatininkų darbo puodus, keptuves, lėkštes, dubenis, įrankius, apavą, rūbus. Nemažai indų buvo įvežama iš Prūsijos, daugiausia – Klaipėdos. Kai kurie gaminiai atkeliaudavo net iš Olandijos.

Nemažą dalį iš miesto gaunamų pajamų dvaro savininkai skirdavo valdos gerovei. Vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis 1771 metais ėmėsi pertvarkyti miestą. Miesto valdymo nuostatuose vyskupas nurodė, kad „Karolštato miestas visas turi būti mūrinis”. Pirmiausia jis numatė mūrinius namus statyti aplinkui turgavietę ir Bažnyčios gatvėje. Jie turėjo būti statomi pagal iš anksto paruoštus ir suderintus projektus. Manoma, kad dalį namų galėjo projektuoti architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, kuris 1793 metais sudarė vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio namų Kretingoje abrisus.

Mūrinių namų statybai paspartinti vyskupas įsakė šalia senosios dvaro plytinės pastatyti dar vieną, „kad iš abiejų plytinių per metus mažiausiai būtų pagaminama 3000000 plytų”.
Ne iš karto miestiečiai puolė vykdyti vyskupo nurodymų. Mūrinę statybą paspartino nuostoliai, patirti per 1788 metų gaisrus, po kurių iš 143 namų beliko tik keli mūriniai pastatai ties turgaviete ir 22 namai miesto pakraščiuose.

Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio rūpesčiu 1775 metais Edukacinė komisija atidarė Karolštate šešiametę akademinę mokyklą – pirmąją vidurinę mokyklą Vakarų Žemaitijoje. Jai vadovavo Edukacinės komisijos paskirtas prorektorius, o dirbo – 6 mokytojai jėzuitai. Mokėsi nuo 100 iki 240 moksleivių. Dauguma jų buvo miestiečių ir valstiečių vaikai. 1793 metais mokykla perkelta į apskrities centrą Telšius.

1776 metais Karolštatui iškilo grėsmė netekti savivaldos, kadangi seimas nutarė panaikinti miestų Magdeburgo teises, palikdamas jas tik didžiausiems miestams. Privačiose valdose esančių miestų likimą turėjo nuspręsti patys savininkai. Vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis pasinaudojo šia teise ir Karolštato magistratas 1785 metais tebeveikė.

Prasidėjus 1794 metų sukilimui, vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, kaip karaliaus Stanislovo Poniatovskio ir Rusijos imperatorės Jekaterinos II šalininkas, buvo suimtas ir Varšuvoje pakartas. Jo dvarus 1795 metais paveldėjo dukterėčia, austrų kunigaikščio Karolio de Lin našlė Elena Apolonija.

Lietuvą prijungus prie Rusijos, miestų savivaldos teisės buvo paliktos tik didiesiems miestams. Tokiu būdu Karolštatas neteko Magdeburgo teisių ir tapo paprastu didžiulės Rusijos imperijos miesteliu. Nebevartojamas daugiau ir Karolštato vardas. Miestelis, kaip ir šalia buvęs kaimas, oficialiai pradėtas vadinti tik Kretingos (rusiškai Кретингенъ) vardu.

Literatūra

Brazauskas V., Misius K. Kretinga: istorija. – Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 2. Vilnius, 1986, p. 392.

Čerbulėnas K. Kretingos bažnyčios ir vienuolyno pastatų ansamblis. – Lietuvos architektūros istorija, t. 1. Vilnius, 1987.

Genys J., Sprainaitis A. Kretingos senovė. – Tarybinė Klaipėda, 1988 sausio 16.

Kiaupienė J. Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XVI-XVIII a. Vilnius, 1988.

Kretingos magdeburgijos 1609 m. sausio 23 d. privilegijos nuorašas ir vertimas į lietuvių kalbą. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas, f. 16.

Kryževičius V. Lietuvos privilegijuotieji miestai. Vilnius, 1981.

Miškinis A. Kretingos miesto istorinės urbanistinės raidos iki 1914 m. bruožai. – Kretinga 740. Kretinga, 1993.

Rimša E. Lietuvos privačių miestų herbai. – Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, d. 2. Vilnius, 1992, p. 76-134.

Ruškys P. Kretingos vienuolynas. – Tiesos kelias, 1928, nr. 2.

Šidlauskas A. Vidurinės mokyklos Lietuvoje XVIII a. pabaigoje. – Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 4. Vilnius, 1964.

Tyla A. Žemaitijos savivaldžių miestų dokumentai Lietuvos Metrikoje. – Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, d. 1. Vilnius, 1988.

Vilniaus vyskupo Ignaco Masalskio Kretingos grafystės paveldimo dvaro inventorius, sudarytas 1771 metais (iš lenkų kalbos vertė J. Kanarskas, 1988 m.). – Kretingos muziejaus fondai, Nr. P6441.

Aкты издаваемые Виленскою археографическою комиссиeю, т. 14. Вильна, 1897.