Autorius Julius Kanarskas

Rašytiniuose istorijos šaltiniuose Kretingos vardas pirmą kartą paminėtas 1253 metų Kuršo vyskupo Henricho rašte Livonijos ordino magistrui dėl kryžiuočių užkariautos Kretingos pilies žemių padalinimo.

Minėtame rašte ir kituose XIII amžiaus Livonijos ordino ir Kuršo vyskupystės dokumentuose Kretingos vardas rašomas įvairiai: Cretyn, Creten, Cretene, Kertene, Kertenen.

Vėliau vokiečiai ją vadino Cratinen, Crottingen, Krottingen, Russ. Krottingen, lenkai – Kretynga, rusai (iki Pirmojo pasaulinio karo) – Кретингенъ.

Yra keletas populiarių ir mokslinių Kretingos vardo kilmės aiškinimų.

Senieji kretingiškiai teigia, kad miesto vardas kilo nuo žodžio kratyti ir sieja jį su akmenimis, kurių šiame pajūrio krašte niekada netrūko. Akmenis senovėje naudojo keliams taisyti, miesto gatvėms ir turgaus aikštei grįsti. Akmenuotomis keliais ir miesto grindiniais į bažnyčią ir turgų vežimais dardančius valstiečius smarkiai kratydavę. Dėl to, esą, jie miestą ir praminė Kretinga – vieta, kurioje krato.

Gražų pasakojimą šia tema užrašė ir knygelėje „Kretingos rajonas“ 1988 metais paskelbė žurnalistas Algirdas Berželionis. Anot jo, „žemaitis brička vežęs prie jūros gražuolę žmoną Ingą. Per akmenis dardėdami, ratai labai kratę, ir ji šaukusi: „Kret, kret, kret!“ Vyras vis jos klausdavęs: „A kret, Inga?“ Esą, tai nugirdę žmonės gražuolės garbei miestą pavadino Kretinga.

Lenkų praeities tyrinėtojas Mykolas Balinskis Kretingos vardą kildino nuo žodžio krotas, akrotas (skolinys iš lenkų kalbos: okręt – laivas). Esą, seniau Akmenos upe plaukiodavę nemažai prekybinių laivų, kurių mėgstamiausia prieplauka buvusi ties dabartine Kretinga, dėl ko ji ir buvusi taip pavadinta (Starožytna Polska pod względem historycznym, jeograficznym i statystyczym przez M. Balinskiego i T. Lipinskiego opisana, t. 3. Warszawa, 1846, s. 53).

Įdomus ir romantizmo laikotarpiui labai būdingas yra Kretingos vardo paaiškinimas, paskelbtas 1897 metais „Tėvynės sarge“. Straipsnio autorius, remdamasis „Lietuvių tautos istorijos“ autoriumi Teodoru Narbutu, teigia, kad Kretingai vardą davęs iš Grutingų giminės kilęs gotų karalius Armonas, kuris IV amžiuje po Kristaus atsikėlė į Kretingos apylinkes ir jam patikusioje vietovėje pastatė pilį, pavadintą Grutinga.

Lemiamas žodis aiškinant vardo kilmę tenka mokslininkams, kurie neabejoja, kad pavadinimą vietovei davė proistoriniais laikais pajūryje gyvenę kuršiai.

Kalbininkai Kazimieras Būga, Aleksandras Vanagas tvirtina, kad vietovės vardas kilo nuo veiksmažodžio kretėti (drebėti, purtėti, virpėti, tirtėti; sunkiai drebant eiti) ir kuršiams būdingos priesagos -ing-.

Remdamasis Kretingos vardo užrašymu XIII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose, iš Kretingos krašto kilęs kalbininkas Antanas Salys iškėlė prielaidą, kad pirminė pavadinimo forma buvusi Kretenė, kuri kilusi iš to paties veiksmažodžio kretėti arba kretenti (kinkuoti, pamažu eiti, drebančiu balsu giedoti) bei taip pat kuršiams būdingos priesagos -ene.

Kalbininkas Aleksandras Vanagas laikosi nuomonės, kad pirminė vardo forma vis tik buvusi Kretinga. Painiavą XIII amžiaus dokumentuose atsirado todėl, kad pajūrio kuršių žemes užėmę Livonijos ordino riteriai kalbėjo vokiečių žemaičių tarme, kurioje garsai g ir j buvo labai supanašėję ir painiojami. Tokiu būdu, Kuršo vyskupo ir Livonijos ordino magistro raštininkai, tardami Kretingos vardą Kretinje dokumentuose užrašė Kretene, Cretyn ir pan. (VANAGAS, Aleksandras. Kretinga. - Švyturys, 1992 sausio 22).

Priesaga -ing- rašytiniuose istorijos šaltiniuose žinoma nuo 1572 metų.

Kalbininkų pateikta pavadinimo kilmė leidžia teigti, kad priešistorinė Kretinga buvusi liūno ir pelkių apsupta vietovė. Panašu, kad jie neklysta, kadangi XIII amžiuje minima Kretingos pilis stovėjo tarp Kretingos ir Kretingalės, priešais plačiai išsidriekusį pelkėjantį Tenžės, Akmenos, Degalo, Kapupio ir Šaltupio upių santakos slėnį.